blogas.lt

Gilioje senovėje morka buvo laikoma vaistu nuo visų ligų. Dar nuo viduramžių šis augalas tapo žmonėms labai vertingas. Jie ne tik valgė morkas, bet ir gamino iš jų įvairius ligoms gydyti skirtus nuovirus, tepalus, nors tais laikais dar nebuvo ištirta kiek daug naudingųjų medžiagų slepiasi viename nedideliame augalėlyje. Šiandien žinoma, kad valgyti morkas itin svarbu norint ilgiau gyventi ir džiaugtis jaunyste. Morkų sudėtis turtinga karotenu, kuris organizme virsta vitaminu A. O šis ypač svarbus odai ir regėjimui. Morkose gausu ir kitų naudingų medžiagų: vitaminų C, B, D, E, kalio, kalcio, jodo, magnio, fosforo, mangano, eterinių aliejų, fermentų. Šios daržovės nuo kitų ypatingai išsiskiria tuo, kad net ir išvirtos ar sutarkuotos ne tik nepraranda naudingųjų medžiagų, bet pagamina jų dar daugiau. Morkų sultys iš organizmo padeda išvalyti toksinus, valo kraują, normalizuoja medžiagų apykaitą. Todėl morkų dietą siūlome ne tik tiems, kurie nori numesti svorio, bet ir tiems, kuriems svarbi gera sveikata ir nepriekaištingas organizmo funkcionavimas.

Perspektyva?

Morkų dietos receptas
Pagrindinis dietos patiekalas, kaip ir turėjote tikėtis, yra morkos. Į tokį kiekį, kokio pageidaujate, vidutiniu stambumu sutarkuotų morkų įspauskite citrinos sulčių, pagal pageidavimą įsidėkite medaus.

Svarbu: didžiausia medaus norma per parą – valgomasis šaukštas,Kiekvieno valgymo metu į sutarkuotas morkas galite įdėti vaisiaus, pavyzdžiui, sutarkuoti obuolį, arba suvalgyti jį atskirai.

Galimi valgyti vaisiai: obuoliai, kivi, greipfruktai, granatos, apelsinai.

Kai morkas valgysite paskutinę dieną, vakarienei patartina suvalgyti tik vaisių, pvz: greipfruktą.

Priminimas: dietos laikymosi metu gerkite kuo daugiau skysčių: vandens, arbatos be cukraus.

Svarbu: ši dieta labai griežta. Jos laikytis rekomenduojama ne daugiau kaip 3 dienas.

Manau sveika ir produktyvu.

Lionidas Donskis  yra Europos Parlamento narys (2009-2014).  Jis gimė 1962 m. rugpjūčio 13 d. Klaipėdoje. Jis yra humanitarinių mokslų daktaras (1990 m. Vilniaus universitete) ir socialinių mokslų daktaras (1999 m. Helsinkio universitete, Suomijoje). Leonidas Donskis - filosofas, politikos teoretikas ir komentatorius, idėjų istorikas ir socialinis analitikas. Būdamas vieša figūra Lietuvoje, reiškiasi kaip žmogaus teisių ir pilietinių laisvių gynėjas. 2004 metais Europos Komisija suteikė jam Tolerancijos ir įvairovės ambasadoriaus Lietuvoje titulą. Kaip centro dešinės politikas, Donskis niekada nepritarė visoms kraštutinėms ir piliečių atskirtį skatinančioms pozicijoms bei smurtinės politikos formoms, todėl visada linko į liberalizmą su jo individualaus proto ir sąžinės gynimu, gebėjimu koegzistuoti su kitų neišskirtinių ideologijų demokratinėmis programomis ir nuosaikumu.

Iš L.Donskio straipsnio “Kur gyvena atmintis?”

“Mes raminame ir guodžiame save pasakomis apie tai, kad mes, o ne kas nors kiti, saugome savo šalies istoriją ir atmintį. O daug ką šokiruoti galintis faktas yra tas, kad atmintis atkeliauja į mūsų egzistenciją iš išorės, nes ji iš esmės yra mūsų kognityvinis ir egzistencinis dialogas su mūsų pačių ir visos mūsų jautrumo bei sentimento bendruomenės buvimu pasaulyje. Kiti mumyse randa, ką mes prarandame. Mes mirštame, kada pamirštame, kaip pasakytų Milanas Kundera.”

Visas straipsnis labai teisingai ir aiškiai teigia, kad atmintis išsaugo mus, ir ji yra kažkur ten, ji neina kartu su mumis. Atminties galia yra stulbinama, bet nereikia pamiršti, kad tik dėka jos, mes galime teigti, kad gyvename. Jei žmogaus smegenyse nebūtų blokų, kuriuose išsisaugotų akimirkos, vaizdiniai, mes būtume paprasčiausi biorobotai, be tęstiniai padarai, net ne gyventojai, o tiesiog sutverimai. Atmintis mūsų atsvaras, ją reikia gerbti, tausoti ir lavinti.

Puikūs straipsniai:

http://blog.delfi.lt/donskis

Malonaus skaitymo

Skaitynėdama aptikau labai gražų ir, manau, gerą tekstą - tai Gabrieliaus Gracijos Markuezo (Marquez) LAIŠKAS. Pasiskaitymui.

Jei Dievas nors valandėlę pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.

Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jok kiekvieną minutę, praleistą užmerktomis akimis, netenkama  60  sekundžių šviesos. Vaikščiočiau tuomet, kai kiti sėdinėja, atsibusčiau, kai kiti dar miega. Klausyčiausi, kada kalba aplinkiniai, mėgaučiausi puikiais šokoladiniais ledais…

Dieve mano, jei dar kiek plaktų mano širdis, aprašyčiau savo neapykantą ledui ir laukčiau, kol patekės saulė. <…> Savo ašaromis laistyčiau rožes, idant pajusčiau skausmingą spyglių dūrį ir švelnų jų žiedadulkių bučinį.

Dieve mano, jeigu dar turėčiau nors dalelę gyvenimo… Nė dienos nepraleisčiau nepasakęs aplinkiniams, kaip aš juos myliu. Kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį įtikinčiau, kad jie man mieliausi; gyvenčiau įsimylėjęs meilę.

Įrodyčiau žmonėms, kad jie klysta, manydami, jog neturi jėgų įsimylėti, kai pasensta; jie nežino, jog pasensta, kai liaujasi mylėję! Vaikams duočiau sparnus, tačiau skraidyti jie turėtų išmokti patys vieni. Seneliams paaiškinčiau, kad mirtis ateina ne podraug su senatve, o su užmarštimi.  Žmonės, aš iš jūsų išmokau tiek dalykų… Sužinojau, kad visi trokšta gyventi kalno viršūnėje, nesuvokdami, kad tikroji laimė yra kopimas į tą kalną stačiu jo šlaitu. Supratau, jog kai tik ką gimęs mažylis savo mažame kumštelyje suspaudžia tėvo pirštą, susieja jį su savimi visam laikui.

Suvokiau, kad žmogus turi teisę iš aukšto žvelgti į kitą žmogų tik tol, kol padeda jam atsikelti. Iš jūsų išmokau begalės dalykų, tačiau pripažįstu, jog daug kuo jau nebegalėsiu pasinaudoti…

Gabrielius labai gražiai, suprantamai ir vaizdingai aprašė žmonių ydas, jų abejingumą pasauliui, jo suteiktam mums vienam gyvenimui. Šis laiškas tikrai padeda susivokti, kaip reikia branginti tai, ką turime dabar. Nesigailėti ir nenuleisti rankų, o kobti į tą kalno viršūnę, nepamirštant apsidairyti, pasakyti labas, myliu, pasiilgau. Manau, ši ištrauka kam nors bus naudinga.

“Turiu atrasti tiesą, kuri būtų mano tiesa…  idėją, dėl kurios galėčiau gyventi arba mirti” KURKEGORAS

“”Ar ne stebuklas, ką sukuria gamta?’ sako veterinaras, kuriam priklauso dirbti šią diena, mesdamas gimdą kartu su embrionu į kunkuliuojančią atliekų duobę. Dabar esu tikra, kad negali būti jokio Dievo, nes dangaus neperskrodžia joks žaibas, kaip kerštas už šį nusižengimą, kuris vėl ir vėl kartojasi”" Christiane M. Haup

Tik likimo rankose gyvybė

Aš jau beveik du metus nevalgau mėsos. Valgau pieno produktus, žuvį, bet mėsos - ne. Pasirinkau tokį gyvenimo būdą, nes, manau, kad vegetarizmas yra gyvenimo kryptis, kurią pasirenka žmogus viską apgalvojęs, susidėliojęs prioritetus ir žinantis, ko nori iš gyvenimo. Tad, pasirinkau taip, nes turėjau sveikatos problemų. Tačiau lemiamą tašką pasirinkimui padariau, kai apmąsčiau, ką man reiškia valgyti mėsą. Ogi, nieko. Aplinkiniams, kurie valgo mėsą, tai sunku suvokti, bet jų niekas ir neprašo. Kiekvienas pasirenka savo, tad kitų jo nusistatymui nereikia. Iš pradžių replikas ar pažeidžiančius žodžius priimdavau su juoku ir pati pasijuokdavau, bet kuo toliau, tuo, manau, pradedu reaguoti šiek tiek stipriau. Nusibosta girdėti tą patį, kaip slapčiomis valgau mėsą ar kaip apie ją svajoju. Taip nėra. Ir kai tai pasakiau pirmą kartą, maniau, kad daugiau kartoti nebereiks, bet klydau. Deja, kartoti aš nebesiruošiu. Aš žinau, ką aš darau, ko ne. Aš žinau, ką sapnuoju, ko ne. Tad, kitų nuomonė man jau tapo nebeįdomi. Tik nesuprantu, kam reikia engti kitą žmogų, dėl jo kitoniškumo. Jau paliečiu ir rasizmo, ir diskriminacijos temas, bet jos surištos tarpusavyje. Yra tam tikros gyvenimiškos linijos, kurių peržengti nevalia. Pradėjusi šnekėti apie vegetarizmą, perėjau prie egzistencijos sąvokos. Vienas iš mano mėgiamų egzistencialistų A.Kamiu yra pasakęs: “Būti laisvam reiškia įsisąmoninti savo ribas ir jų neperžengti taip, kad būtų pažeistos kito žmogaus ar net paprasčiausio pasaulio daikto būties ribos ir tada tose ribose išsiskleidžia jo teisė būti savimi ir sau”. Atsakomybė yra tapatinama su laisve. Juk tu laisvas tada, kai esi nesuvaržytas jokių pančių, esi teisus prieš patį save ir teisingas kitiems. Aš neteisiu tų, kurie valgo mėsą, juk pati ją valgiau visus šešiolika savo gyvenimo metų, tad, manau, turiu sulaukti tokio pat atoveiksmio. Tai yra - tolerancijos ir supratimo. Taip kaip kiekvienas individas. Visos šios rašliavos tikslas pasidalinti savo mintimis apie teisę būti ir daryti tai, ko nori kiekvienas asmeniškai, ir laisvę, kurią turi apskritai kiekvienas iš daugiau nei šešių milijardų žemės gyventojų. Tereikia atsakingai neperžengti ribų.

Gero vakaro

P.s. Berašydama klausiausi labai ramios ir gražios muzikos, kuria pasidalinu - http://www.youtube.com/watch?v=sSgPDKG6bB0&feature=fvwrel

Sėdžiu savo kambaryje ir pamačiau senokai skaitytą knygą. DRUGELIŲ SODAS. Ji buvo manoji knyga, kuriai parašiau recenzija.  Oj, kaip ji mane gąsdino, bet nenugąsdino. Gan greitai parašiau, nes ši knyga tikrai verta dėmesio. Ją parašė Čipas Seint Kleras (ang. Chip St. Clair). Tai autobiografinis romanas, apie autoriaus vaikystę, jo patirtus skausmus. Ši knyga be galo sukrečianti, nes joje atskleisti labai intymūs autoriaus gyvenimo epizodai. Trumpai papasakosiu, kur ir kada vyksta veiksmas, kad nors šį tą įsivaizduotumėte.

Veiksmas vyksta kalėjimo koridoriuje. Čipo mintyse kirba citata iš Oliverio Vendelos Holmso veikalų: “Nuodėmė turi daugybę priemonių, bet melas yra ta rankena, kuri tinka joms visos”.  Ši citata jį dar labiau pastumia į tiesos, nuogos ir skaidrios tiesos, kelią. Jis eina apsinuoginti. Eina pas visai nepažįstamus žmones, kuriems papasakoks apie viską, kas jam nutiko, kai jis buvo mažas, gyveno su mama ir tėčiu. Su tėčiu, kuris dabar sėdi kalėjimo kameroje ir buvo užvardintas kaip #37670 kalinys.  Gerai, kad 2ipas jo nematys, nes nežinotų, ką jam pasakyti ir turbūt iš to jis atsistotų ir durtų tėvui tiesiai į širdį, kad ir kokia ji bebūtų kieta, jis ją pramuštų ir užbaigtų viską. Bet jis to nedarys, nes nori sužinoti apie save. Kas jis yra, kaip atsidūrė šiame pasaulyje. O visa painiava prasidėjo, kai Čipas sužinojo, kad Maiklas Grantas nėra jo tėvas.

Tikrai įdomi ir traukianti skaitytojų dėmėsį knyga. Tikrai patariu ją perskaityti. LINKIU perskaityti, o kai perskaitysit, pajusit kaip drugeliu, kuris laisvai skarajoja ir yra atsakingas už save, yra savo gyvenimo šeimininkas.